"Skuba laikas į slaptingas amžių gelmes..."
(Ištrauka iš Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus gido programos)
Antroji galerija
Nuo akimirkos, nuo dienos iki milijardų metų. Nuo žingsnio iki šviesmečio.
4.1. Laiko tėkmė ir cikliškumas
Grūdeliai skuba birti,
Būties paklusdami,
Ir krikštynas, ir mirtį
Į siūlą verpdami...
Jie teka pamažėli
Šviesoj ir tamsoje...
Kasdien lemties kartėlį
Atseiki jų srauja...
Palydim lakų smėlį
Baiminga širdimi,
Kiek liko piltuvėly,
Be žado sekdami.
(J. Baltrušaitis)
Kas gi tas visagalis, nepermaldaujamas, nesustabdomas, niekada nepailstantis, tarytum ir pasikartojantis, tačiau kartu ir niekada nebegrįžtantis laikas? Fizikos mokslo tėvas, senovės graikų filosofas Aristotelis, gyvenęs 4 a. pr. Kr, ketvirtojoje savo „Fizikos“ knygoje sutrikęs rašė: „Praeitis jau praėjo, ateitis dar neatėjus, o dabartis neturi trukmės: kas gi tuomet lieka iš laiko?... Kas yra laikas, ir kokia jo prigimtis lygiai taip pat nesuprantama nei iš to, ką mums perdavė kiti, nei iš to, ką patys esame išnagrinėję“. Nepasidarė aiškesnis laiko supratimas ir prabėgus beveik aštuoneriems šimtmečiams: 4 – 5 m. e. amžiuose gyvenęs Šv. Augustinas Aurelijus, žymiausias iš krikščioniškos bažnyčios tėvų, turėjęs milžiniškos įtakos krikščioniškos dogmatikos formavimui, yra pasakęs: „Aš puikiai suprantu, kas yra laikas, kol apie jį negalvoju. Tačiau, tik pradedu apie jį mąstyti – ir aš jau nebežinau, kas tai yra laikas“.
Nesuprantame ir mes, bet jaučiame, suvokiame jį kaip visko, kas yra mumyse ir aplink mus nepaliaujamą, kartais aiškiai matomą, o dažniausiai nepastebimą kitimą. „Viskas bėga, viskas kinta“, „Negalima dukart įbristi į tą pačią upę, nes vanduo joje visąlaik kitas“, „Saulė kasdien vis nauja“– mokė senovės graikų filosofas Heraklitas 5 a. pr. Kr. pradžioje. Bėgančio laiko akimirkos viena po kitos išsidėsto tarsi taškai tiesės, turinčios tik vieną kryptį – iš praeities į ateitį. Tačiau laiko dalinimas į momentus, kaip ir tiesės dalinimas į taškus yra labai sąlyginis: kokį mažą tiesės tašką bepaimtume, jis bus sudarytas iš begalinės daugybės dar mažesnių taškų; koks bebūtų nykstamai trumpas laiko momentas, jis nebus tik dabartis, nes savyje visada turės praeities ir ateities elementų, kaip kad ir judantis taškas nesti tam tikroje erdvės vietoje (taške), o tik ją praeina iš ten, kur buvo, į ten, kur bus.
Šalia nepaliaujamo tekėjimo, kita laiko savybė yra pasikartojantis ritmiškumas. Ritmiškas, vienodais laiko tarpais pasikartojantis būsenos kitimas, kitaip vadinamas svyravimu, yra universali, neatsiejama nuolat judančios (besivystančios) materijos savybė, kartu užtikrinanti ir jos pačios egzistavimo stabilumą. Šią materijos savybę savo ruožtu lemia pačioje materijoje slypinčių priešybių vienybė ir kova. Pavyzdžiui, paprasčiausioje, iš mokyklinės fizikos pažįstamoje svyruoklėje, kurią sudaro prie siūlo prikabintas rutuliukas, „kovoja“ Žemės trauka (gravitacija) ir rutuliuke sukauptos masės inercija. Ritmiški vienokios ar kitokios materijos formos judėjimo svyravimai – tai ir geologinių procesų (pvz., Žemės plutos svyravimo) ritmiškumas, Saulės aktyvumo ritmai, dienos ir nakties, metų laikų kaita, potvyniai bei atoslūgiai jūrų ir vandenynų pakrantėse, ir vandens paviršiaus bangavimas, šviesos ir radijo bangų virpesiai, ir garsas, ir muzika, ir poezija. Net fizikiniame vakuume vyksta taip vadinami nuliniai svyravimai, ritmiškai atsiranda ir išnyksta dalelės ir antidalelės, vyksta geometrinių erdvės savybių virpesiai.
Suprantama, kad iš negyvosios gamtos ritmiškumą paveldėjo ir gyvoji materija: kvėpavimas, širdies plakimas ir visos kitos organizmo funkcijos vyksta ritmingai. Jūros ošimo, muzikos, poezijos ritmai, fizinių pratimų ritmiškumas mus pripildo džiaugsmu, kelia nuotaiką. Ritmiškumas mums toks artimas ir reikalingas todėl, kad jis yra pati gyvosios ir negyvosios gamtos tikrovė. Eksperimentai rodo, kad žmogus, net būdamas surdokameroje, į kurią neprasiskverbia iš išorės nei šviesa, nei garsai, be laikrodžio visai neblogai orientuojasi laike: pagal nustatytą grafiką atlieka tam tikras užduotis, išlaiko darbo ir poilsio, būdravimo ir miego režimą. Specialių bandymų metu šioje kameroje esantis žmogus sugebėdavo pasakyti kuri valanda kelių minučių tikslumu. Matyt, visos mūsų organizmo sistemos funkcionuoja pagal tam tikrą ritmiškumą, kurį smegenys transformuoja į laiko pojūtį. Tikslus smegenų veiklos ritmiškumas (taip vadinamas a - ritmas) matyti ir elektroencefalogramose.
Gyvieji organizmai negalėtų net egzistuoti, neprisitaikydami prie supančios aplinkos, Kosmoso diktuojamų metinių, sezoninių, mėnesinių, savaitinių, paros ir kitokių ritmų, pvz. prie metų laikų, orų, augmenijos vegetacijos ritmų. Būtent pagal juos gyvieji organizmai gali orientuotis laike arba, žmogaus atveju, jį suvokti. Senovinėje rusų kalboje žodis погода reiškė ne tik orus, bet ir laiką (šia prasme vartoto termino šaknis išlikusi žodžiuose год, погоди), net ir dabartinėse bulgarų, serbų ir chorvatų kalbose žodis време reiškia ir laiką, ir orus. Šį žodį lingvistai kildina iš sanskrito kalbos žodžio vartman, kuris reiškia kelią, riedančio rato paliktą vėžę (iš jo kilę ir slaviški žodžiai вертеть, воротить). Senovėje į laiką buvo žiūrima kaip į judėjimą ratu, nes toks judėjimas taip pat ritmiškai pasikartojantis, jis sujungia pradžią ir pabaigą, taip užtikrindamas laiko nenutrūkstamumą ir amžinumą. Antikos filosofai manė, kad viso pasaulio Didžiojo apsisukimo trukmė 36 tūkst. metų, o Senovės Rytų filosofai jį įvertino kur kas didesniais skaičiais – nuo 8 mlrd. iki 200 000 mlrd. metų.
Abi laiko savybes – „tiesiško“ tekėjimo iš praeities į ateitį ir cikliško judėjimo ratu – bene pirmasis pabandė apjungti paskutinis iš garsiausių antikos mokslininkų, garsusis graikų išradėjas Archimedas, įvesdamas laiko spiralės, dar vadinamos Archimedo spirale, sąvoką. (Beje, abi šios laiko savybes etimologiškai savyje talpina ir graikiškas žodis rhythmos, kuris yra kilęs iš graikiško žodžio rheo, reiškiančio teku.) Kaip dekoro elementą saulutėmis papuoštą laiko spiralę galima pamatyti jau 4 – 3 tūkstantmečio pr. Kr. archeologiniuose radiniuose, o iš Mėnulio fazes vaizduojančių duobučių susidedanti laiko spiralė išraižyta ant Rytų Sibire rastos ritualinės lazdos, kurią Senojo akmens amžiaus žmogus pagamino iš mamuto ilties prieš 24 tūkst. metų. Galbūt, pirmykštis žmogus suvokė pagrindinį materijos vystymosi principą: nors, kaip jau minėjome, visi gamtos reiškiniai (tai yra materijos kitimas) vyksta periodiškai, tarsi vis pasikartodami, tačiau iš tikrųjų tai nepasikartojantis pasikartojimas, nes materija niekada nebegrįžta į savo pradinę būseną. Savo vystymesi ji, kaip sraigto sriegis, ratas po rato kopia „aukštyn“, į vis „aukštesnes“ savo vystymosi formas.
Nesugrąžinama laiko tėkmė ir jo cikliškumas menine simbolika harmoningai įamžinti Pažaislio vienuolyno ansamblyje, prof. Liberto Klimkos žodžiais tariant, „tikroje laiko paunksnėje“. Šešiabriaunis didysis bažnyčios kupolas, šešiakampė bažnyčios salė, vienuolių svečių namelyje kartu paėmus yra 52 langai ir durys (savaičių skaičius metuose), suskirstyti į grupes po šešis, abu šulinius supa šešios liepos. Šeši – gyvenimo laikinumo simbolis: saulė, tarsi kosminė švytuoklė, nuo žiemos saulėgrįžos 6 mėnesius juda į pavasarį ir vasarą, į gimimą ir gyvybės klestėjimą iki vasaros saulėgrįžos, nuo kurios kitus 6 mėnesius vėl atgal keliauja į žiemą, į mirtį. Tarp gimimo ir mirties polių šešetais išreikštas telpa visas gyvenimas. Tai jau ne kasdienio gyvenimo ritmas: Pažaislio vienuoliai kamalduliai, davę tylėjimo įžadus, vienatvėje apmąstydavo ir išgyvendavo būtį. „Su kuo gyvenime galėtum tai palyginti? – tyliai sėdėdama prie lango stebiu, kaip keičiantis metų laikams krinta lapai ir žydi gėlės“, – 11 a. rašė Hsuen-Tou. O Saulės laikrodžio kadrane ant pietinės Pažaislio bažnyčios sienos lotyniškai užrašyta: „Bet Saulei leidžiantis atmink, kad nusileis ir tavo gyvenimas“.
Lekia dienos tartum strėlės...
Valanda – lyg sparno kėlis...
Čia šviesu – čia vėl šešėlis!...
Kibirkštėlė mirksnį švito!
Vėjo gūsy lapas skrido,
Pasisuko – ir nukrito...
Suoslios bėdos, džiaugsmo žados
Bėga, maišosi verpetuos
Kaip vanduo malūno ratuos...
Šit banga tave užgriuvo,
Apakai – o ji nusruvo –
Nepasemsi to, kas buvo! (J. Baltrušaitis)
Imanuelis Kantas (1724 – 1804), garsus, kaip manoma lietuvių kilmės vokiečių filosofas, gimęs ir visą savo gyvenimą praleidęs Karaliaučiuje, studijavęs ir dirbęs Karaliaučiaus universitete, teigė, kad laikas ir erdvė nėra pačios Gamtos savybės, o tik „formos“, kuriomis žmogaus protas suvokia jį supantį pasaulį. Šimtmečiu anksčiau panašiai teigė ir anglų filosofas Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) – laikas egzistuoja ne gamtoje, o tik mūsų pažintiniame mąstyme. Kai kurių Amerikos indėnų genčių kalbose nėra būtojo ir būsimojo laiko veiksmažodžių, tai yra laiko kaita iš viso kalboje nefigūruoja. Mokslininkų manymu, nors ir turėdami refleksyvią atmintį, laiko tėkmės nesuvokia ir gyvūnai. Gal ir žmogui pakaktų užuot vaikiusis nesugrąžinamai tekantį laiką, pasak amerikiečių filosofo R. V. Emersono, tik „atsiskleisti ir džiaugtis gyvenimu šiltą dieną, kaip tai daro javai ir melionai“, o visa kita už mus atliktų pati Gamta, su kurios vyksmu tiksliai suderintas ir visas mūsų organizmas?
Tačiau žmogus, kartą paragavęs uždrausto pažinimo vaisiaus, nebegali sustoti, vis giliau ir giliau skverbiasi į jį supančio pasaulio paslaptis. Praktiniam, pragmatiniam Gamtos pažinimui ir prisitaikymui prie jos dėsnių pirmiausia reikalingi matavimai. Bet koks matavimas yra matuojamojo dydžio palyginimas su kitu vienarūšiu dydžiu, kurį mes tam tikru būdu apibrėžiame ir laikome matavimo etalonu arba matavimo vienetu. Matuodami laiką, tai yra vykstančių procesų trukmę palygindami su etalonine tam tikro proceso trukme, pasinaudojame jau minėtomis pagrindinėmis laiko savybėmis: 1) nenutrūkstamu materijos kitimu, tai yra nenutrūkstamu Gamtos vyksmu ir 2) vykstančių reiškinių ritmiškumu (periodiniu pasikartojimu). Pirmuoju atveju laikas matuojamas lyginant jį su kokiu nors tolygiai vykstančiu etaloniniu procesu: smėlio arba vandens ištekėjimu iš indo, degančios žvakės trumpėjimu, žibinte sudegančio aliejaus kiekiu ir pan. Taip atsirado vandens, smėlio, ugniniai laikrodžiai. Pirmųjų vandens laikrodžių buvimo įrodymai rasti archeologiniuose kasinėjimuose Nilo slėnyje (Senovės Egiptas), o taip pat Mesopotamijoje (Babilonas, Judėja).
Antrąjį laiko matavimo būdą lengviausia realizuoti stebint ir fiksuojant dangaus kūnų sukimosi ritmiškumą – skaičiuojant pasikartojančius dangaus šviesulių judėjimo periodus (kalendoriai) arba vieną po kitos fiksuojant tolygiai dangaus skliautu slenkančių šviesulių padėtis (pvz. Saulės laikrodžiai, kuriais maždaug 3000 m. pr. Kr. buvo pradėta naudotis Senovės Egipte ir Kinijoje; jie tapo pirmuoju laiko matavimo prietaisu).
Kalbėdami apie laiką, dažnai minime laiko akimirką. Kokia ji yra kalbant ne poetiškai, o moksliškai, t. y. pamatuotai? Mirksnio trukmė (kuomet būna susiglaudę akių vokai) yra 0,15 s. Maždaug per tokį laiką Kalašnikovo automato kulka praskrieja futbolo aikštės ilgį (100m), uodas suspėja vieną kartą sumojuoti sparneliais, o smuiko styga suspėja suvirpėti 100 kartų (vienas jos virptelėjimas įvyksta per ~2ms (2×10-3 s). Šiandieninių mokslininkų mažiausias matuojamas laiko tarpas yra 1 ps (pikosekundė, 10-12 s – viena trilijoninė sekundės dalis) : per tokį laiko „tarpą“ vandenilio atome elektronas spėja 1000 kartų apskrieti aplink branduolį.,
O kokiais didžiaisiais laiko mastais operuoja šiuolaikinis mokslas? Manoma, kad Visata atsirado prieš 13,3 mlrd. metų, astronomų aprėpiamos Visatos dalies – Metagalaktikos – amžius 12 mlrd., mūsų Galaktika susiformavo prieš 5 – 8 mlrd. metų, Saulei – 5 mlrd., Žemei – 4,6 mlrd. metų. Pirmosios gyvybės formos Žemėje atsirado prieš 2 mlrd. metų, žinduoliai prieš – 50 milijonų, pirmieji žmonės Pietų Afrikoje išsivystė prieš 4 milijonus, o šiuolaikinio žmogaus – Homo Sapiens prototipas neandertalietis atsirado tik prieš 120 tūkstančių metų. Taigi, žmogaus kaip biologinės rūšies buvimo Žemėje laikas tesudaro 0,2% gyvybės Žemėje egzistavimo laiko.
Na, o kiek laiko šioje gražioje Žemėje svečiuojamės mes? Jei laikysime, kad vidutiniškai žmogus gyvena 80 metų, tai per mūsų gyvenimą pratiksi 2,5 mlrd. sekundžių. Jei nuo pat gimimo stebėtume kas sekundę krintančius beveik 3 mm skersmens vandens ( pvz., beržo sulos) lašus, tai per gyvenimą prilašėtų ne vandenynas ir ne jūra, o tik 300 m3 vandens (kubas, kurio kraštinė 6,7 m, t. y. kiek aukštesnė už telefono linijos stulpą). Taigi, kaip dainuojama vienoje dainoje, „недумай о секундах свысока“.
Nors kalbėdami apie laiką, aptarinėjome įvairius jo matavimo būdus, tačiau nei kalendorius, nei laikrodis, nei jokia kita laiko matavimo sistema dar nėra pats laikas. Pasak vieno filosofo, tai tik savotiški koordinačių tinkleliai, kuriuos „užmetame“ ant nepaliaujamo ir negrįžtamo Gamtos vyksmo, kad galėtume tame vyksme orientuotis.
Известно нам, что час невозвратим,
Что нет ни дням, ни месяцам возврата,
Но круг календаря и циферблата
Мешает нам понять, что мы летим.
(Самуил Маршак)
Negrįžtamai skrendame į nebūtį arba į amžinąją Kosminę būtį...
Foto "Pėdos smėly" autoriai Marija Kakarienė ir Gunaras Kakaras