Valstybinis fizikos egzaminas

Šviesiam profesoriaus Viktoro Kybarto Atminimui

https://docs.google.com/document/d/e/2PACX-1vT1p_j75yOGeIaRcinjl58wkYQJBPrj7qXdVyfHxB7f7UJdSbOHjIHgGt2Fwmz94pgM450OaOECeorX/pub?embedded=true

https://docs.google.com/document/d/e/2PACX-1vT1p_j75yOGeIaRcinjl58wkYQJBPrj7qXdVyfHxB7f7UJdSbOHjIHgGt2Fwmz94pgM450OaOECeorX/pub?embedded=true

Valstybinis fizikos egzaminas

Šviesiam

profesoriaus

Viktoro Kybarto

atminimui

   Patys sunkiausi, atsakingiausi gyvenimo momentai praeina, ir vėl lyg nieko nebuvę... Tarytum ir nebuvo tos nuolat nerimą kėlusios jau gal nuo pat pirmosios paskutiniųjų studijų metų dienos minties: juk šį pavasarį valstybiniai... Tarytum ir nebuvo to didžiulio darbo, tų paaukotų sekmadienių, to kankinančio nerimo ir nemigos. Lyg ir daugybę kartų mintyse nekūrei valstybinio egzamino komisijos vaizdo, lyg ir nekankino mintis: ar pateisinsiu savo sesijinius penketus, pagaliau ir baimė susirgti... Buvo viskas, ir viskas praėjo.

   Praėjo ir tas apsiniaukęs trečiadienio rytas, kai pabudęs puse penkių, nebegalėjau užmigti, kai kėliaus, bėgau jau dešimtis kartų išbėgiotu Panerio takeliu, gėriau arbatą su citrina ir, stengdamasis būti kuo geresnės nuotaikos (nors pastangų dėl to daug ir nereikėjo – ji iš tikrųjų buvo nebloga), šventiškai nusiteikęs ėjau į institutą. Vėliau – 18 – tas bilietas: „1.Harmoniniai svyravimai. Rezonansas. 2. Galilėjaus reliatyvumo principas. Maikelsono eksperimentas. Specialiosios reliatyvumo teorijos postulatai.“ Traukiant bilietą, ir šį kartą pasitvirtino jau anksčiau pastebėtas dėsningumas: ištraukiu tuos klausimus, į kuriuos perdaug nebekreipiu dėmesio, nes jie neatrodo nei labai sunkūs, nei labai lengvi.

   Atsakinėjimu į pirmą klausimą likau patenkintas. Matydami, kad gerai atsakinėju, dar nebaigus, egzaminatoriai uždavė papildomų klausimų, su kuriais gerai susidorojau. Egzaminavo pats komisijos pirmininkas, Universiteto Fizikos fakulteto dekanas Kybartas ir mūsų dėstytojas Kulviecas.

   Po to – ilgoka pertrauka. Laukiu, kas ateis egzaminuoti antrą klausimą. Ir, mano nuostabai, ateina tie patys egzaminatoriai. Truputį išsigandau – juk visgi reliatyvumas, ne rezonansas. Bet susitvardžiau ir, šį kartą nepertrauktas, papasakojau, ką žinojau. Buvau jau išvargęs ir, formuluodamas postulatus, padariau pora netikslumų, kurių pats pirmiau nepastebėjau, ir kurie tapo dingstimi užsimegzti „pokalbiui“ su gerb. Kybartu.

- Ar tu pats sau neprieštarauji, sakydamas, kad visi Gamtos reiškiniai visose inercinėse atskaitos sistemose vyksta vienodai, ir šalia – vienalaikiškumo, ilgio ir pan. reliatyvumas, t. y. priklausymas nuo atskaitos sistemos?

- ….. (kame riekalas? Provokacija?)

   Bandau išsisukti, aiškindamas, kad stebėtojas ir reiškinys yra vienoje atskaitos sistemoje. Ir tada į galvą ateina triuškinantis pavyzdys:

- Svyravimas „nejudančios“ atskaitos sistemos atžvilgiu „judančioje“ atskaitos sistemos atrodo kaip banga – tai yra, reiškinys ne tas pats.

- Užrašyk antrą Niutono dėsnį Mėnulyje.

- F = ma

- Ar jis bus tas pats?

- Tas pats.

- Na, nevisai...

   Ir, nelaukdamas, kol egzaminatorius pats paaiškins, aš ištariu tuos lemtingus žodžius, kurie didžiąja dalimi ir atvedė mane į pergalę:

- Bet proporcingumas tarp jėgos ir pagreičio išlieka.

   Beveik tuos pat žodžius tikriausiai norėjo pasakyti ir egzaminatorius, nes po jų pakiliu tonu ištarė:

- Štai čia ir visa esmė!

   Taigi – ne visi Gamtos reiškiniai, o visi Gamtos dėsniai vienodi visose inercinėse atskaitos sistemose! Mokydamasis tarp šių dviejų formuluočių aš nepastebėjau jokio skirtumo. Pasirodo, net per valstybinius dar galima kažko naujo sužinoti.

   Kitas kabliukas - čia jau grynai dėl nuovargio ir skubotumo, neapgalvojimo praleistas žodis 'vakuume“: „Šviesos greitis nepriklauso nuo šaltinio judėjimo ir visomis kryptimis vienodas“. Egzaminatoriaus meistriškumo dėka šią klaidą aš pats galėjau ištaisyti.

- Iš reliatyvumo teorijos seka, kad viskas reliatyvu, nėra nieko absoliutaus. Ar tai tiesa?

- Erdvės-laiko intervalas absoliutus.

- Na, gal užteks, - sako egzaminatorius kolegai dėstytojui Kulviecui.

   Ir štai dabar nežinau, kaip įvertino mano tokį „audringą“ antrojo klausimo atsakinėjimą.

   Kai išėjau, buvau patenkintas; neliūdino net ir tai, kad penketo gauti jau beveik nebesitikėjau – džiugu buvo, kad neblogai sugebėjau susiorientuoti, nors buvau mažai miegojęs ir jutau didžiulį nuovargį.

   Tačiau maža vilties dalelytė, kad mano išsiblaškymas buvo teisingai suprastas ir dėl to pažymys nenukentės, vis dar ruseno.

   Ir štai pasitarimas baigėsi, su raudonais bijūnais rankose išsirikiuojame priešais komisiją. Iš storos valstybinių egzaminų knygos pirmininkas skaito egzamino rezultatus;

_ …. komisija įvertino sekančiai. Aleksiūnas Dominikas ….

(Kokia ilga pauzė....)

- …... - labai gerai.

  Nebesulaikiau šypsnio. Laimingo šypsnio. Buvo taip gera ir lengva. Akimirksniu prabėgo įtemptos sesijos, fizikos egzaminai... Štai ir rezultatas, štai ir atpildas už visą tą triūsą! Tikriausiai, panašų jausmą patiria sportininkas, kai jam, stovinčiam ant aukščiausiasios pakylos, žiūrovams siunčiant karštus plojimus, kabinamas laurų vainikas – už atkaklumą, ryžtą, už pergalę... Aš taip pat jaučiausi nugalėjęs sunkioje kovoje - kovoje už žinias, kovoje su nuovargiu, su nepasitikėjimu savo jėgomis.

   Savo žiedą dovanoju savo kilniajam egzaminatoriui Kybartui, jausdamas jam begalinį dėkingumą vien už tai, kad taip meistriškai padėjo ištaisyti mano padarytas klaidas, kad suprato mano jaudinimąsi ir išsiblaškymą. Kaip reikalingas pedagogui jautrumas, kantrumas, taktas... Tik nežinau, ar jis suprato, už ką įteikdamas jam žiedą ištariau „Ačiū“.

   Draugai šneka, kad man iki raudono jau nebetoli. Tačiau džiaugtis dar per anksti - jį reikia nusipelnyti sąžiningai, kad komisijai nereikėtų rašyti penketo vien dėl to, kad „nesugadinti reikalo“. Ketvirtadienį – pedagogika. Vakar grįžau iš namų, pailsėjęs, sukaupęs jėgų. Dabar – vėl darbas, atkaklus, rimtas darbas.

   Rimas dar tikriausiai namuose Panevėžy. Jau daugiau kaip savaitė praėjo, kai matėmės paskutinį kartą (užbėgai pasakyti, kad išvažiuoji. Atskridai atgal, nes buvai pamiršęs pasiimti pasą). O jei nebūtum pamiršęs paso? Apie tavo išvykimą tebūčiau sužinojęs iš tavo draugų. Bet vis tiek jaučiuosi tau labai dėkingas. Už jautrumą. Žadėjai, kai atvažiuosi, mane susirasti. Laukiu. Visgi tu man artimas ir savas žmogus.

Iš Astrologinio Mėnulio kalendoriaus:

1973 m. birželio 6 d., trečiadienis. Priešpilnis (36 %). Mėnulis Liūto žvaigždyne. 6 - toji (Vaivorykštė) / 7 - toji (Skeptras) Mėnulio dienos.

Sėkmė, aktyvumas, (taip pat ir socialinis), kontaktai. Pozityvios permainos. Didesnis aplinkinių pasitikėjimas, nauji globėjai, giminių parama. Idėjų materializacija, „galėjimo nuversti kalnus“ pojūtis.